Problemos mokykloje nedingsta, kai apie jas tylima

Tyla problemų neišsprendžia

Mokykla neturi būti tobula. Joje, kaip ir visur, kyla konfliktų, pasitaiko patyčių, žalingų įpročių, emocinių sunkumų ir kitų skaudžių situacijų. Problema nėra vien tai, kad tokie dalykai egzistuoja. Didesnė problema prasideda tada, kai apie juos kalbama per mažai, per vėlai arba tik formaliai.

Patyčios, elektroninės cigaretės, narkotinės medžiagos, emocinė izoliacija ir savižudybių rizika nėra visiškai atskiros temos. Dažnai tai yra tos pačios aplinkos simptomai: mokinys lieka nepastebėtas, nesijaučia saugus, neturi kuo pasitikėti arba mato, kad aplinkiniams paprasčiau tylėti.

Kartais susidaro įspūdis, kad svarbiausia yra kuo greičiau „užgesinti“ problemą. Nekalbėti garsiai, nekelti klausimų, nesudaryti įspūdžio, kad mokykloje kažkas negerai. Galbūt bijoma tėvų reakcijos, neigiamo viešumo ar reputacijos pablogėjimo. Tačiau gera reputacija neturėtų reikšti tik to, kad apie problemas nieko negirdime.

Mokykla, kuri atvirai pripažįsta iššūkius ir ieško sprendimų, nėra blogesnė už tą, kuri apie juos nutyli. Priešingai – ji gali būti saugesnė. Nes problema, apie kurią nekalbama, nebūtinai išnyksta. Ji gali tiesiog tęstis tyliau, ilgiau ir tapti rimtesnė.

Prevencija negali būti tik formalumas

Daugelyje mokyklų egzistuoja apklausos, pokalbiai, prevencinės paskaitos ar įvairios iniciatyvos. Tačiau vien to nepakanka. Jeigu mokinys greitai užpildo anketą, o vėliau nemato nei rezultatų, nei realių pokyčių, tokia prevencija tampa tik atlikta pareiga.

Prevencija nėra vien pasakymas, kad patyčios, rūkymas ar narkotinės medžiagos yra blogai. Mokiniai tai dažniausiai ir taip žino. Tikra prevencija prasideda tada, kai mokykla geba pastebėti, kas vyksta jos viduje, ir į tai reaguoti nuosekliai.

Apklausos turėtų vykti dažnai ir rimtai, ne iš anksto pranešus, kad mokiniai galėtų pateikti nuoširdų situacijos vaizdą. Toks būdas nėra tik forma. Tai galimybė laiku pastebėti problemas, kurios kitaip liktų koridoriuose, uždarose pokalbių grupėse ar tarp žmonių, kurie bijo kalbėti atvirai.

Reikia ne tik pokalbių, bet ir pasekmių

Ne visos situacijos yra vienodos, todėl ir reakcija negali būti vienoda. Vienas dalykas yra mokinys, kuris pats padaro klaidą ar pasiduoda aplinkos spaudimui. Visai kas kita – žmogus, kuris sistemingai tyčiojasi, filmuoja kitų pažeminimą, platina medžiagas ar kartoja tuos pačius pažeidimus žinodamas, kad rimtų pasekmių nebus.

Tas, kuris tyčiojasi, turi suprasti, kad tai nėra nekaltas juokas. Tas, kuris filmuoja ar platina pažeminimą, taip pat prisideda prie žalos. O kai kalbama apie medžiagų platinimą ar pasikartojančius pažeidimus, reakcija turi būti dar griežtesnė.

Tačiau vien bausmė ir viešas „linčiavimas“ problemos neišsprendžia. Blogiausia reakcija yra apsimesti, kad nieko neįvyko, nubausti vieną žmogų dėl vaizdo ir vėliau viską pamiršti. Reikia ir pasekmių, ir realios pagalbos, ir bandymo suprasti, kodėl tokia situacija apskritai galėjo tęstis.

Mokyklose turėtų būti daugiau nuoseklios kontrolės: ne tik reaguojant tada, kai kažkas jau pastebėta, bet ir periodiškai, be išankstinio įspėjimo, teisėtai bei pagarbiai tikrinant rizikingas situacijas. Prevencija turi būti matoma ne kartą per metus, o nuolat.

Aplinka formuoja žmogų

Patyčios dažnai prasideda ne dėl to, kad kažkas padarė ką nors blogo. Kartais pakanka būti kitokiam: nerūkyti kartu su kitais, turėti kitokią pavardę, išvaizdą, kūno sudėjimą ar elgtis ne taip, kaip reikalauja konkreti grupė.

Tai rodo platesnę problemą – ne visiems vaikams ir paaugliams pakankamai aiškiai išmokoma, kad kitas žmogus nėra pravardė, stereotipas ar objektas pasityčioti. Žmogaus kilmė, pavardė, svoris, išvaizda ar pasirinkimai neturėtų tapti priežastimi jį žeminti.

Šeima čia turi didžiulę reikšmę. Mokykla negali visiškai kompensuoti to, ko vaikas negavo namuose: pagarbos, ribų, empatijos ar supratimo apie kitą žmogų. Tačiau mokykla neturėtų tapti vieta, kurioje šios problemos tik dar labiau sustiprėja.

Mokykla yra vieta mokslui, bendravimui ir augimui teisinga kryptimi. Ji neturėtų būti vieta, kurioje normalu pradėti rūkyti, vartoti medžiagas, bijoti ateiti į pamokas ar prarasti pasitikėjimą savimi.

Negalima palikti vienų nei mokinių, nei mokytojų

Svarbu nekaltinti vien mokytojų ar mokyklų administracijos. Daug mokytojų kasdien bando spręsti situacijas, kurioms vien jų jėgų nepakanka. Iš jų tikimasi būti ne tik dalyko mokytojais, bet ir psichologais, tarpininkais, konfliktų sprendėjais, socialiniais darbuotojais bei ryšiu su tėvais.

Sistema neturėtų palikti vienų nei mokinių, nei tų žmonių, kurie su jais dirba kasdien.

Mokytojams reikia aiškesnės pagalbos, daugiau specialistų, veikiančių procedūrų ir mažiau situacijų, kuriose jie privalo vieni spręsti rimtas socialines ar emocines problemas. O mokiniams reikia žinoti, kad pranešus apie problemą jie nebus pavadinti skundikais, nebus palikti vieni ir galės tikėtis tikros reakcijos.

Atvirumas nėra silpnumas

Mokyklos įvaizdis neturėtų būti saugomas mokinių saugumo sąskaita.

Atvirai pripažinti problemą nėra gėda. Gėda būtų matyti, kad ji egzistuoja, ir nuspręsti, kad patogiau nieko nedaryti. Patyčios, žalingi įpročiai, psichologiniai sunkumai ir kitos skaudžios temos neišnyksta vien todėl, kad apie jas nekalbame.

Mokyklos neturi būti vietos, kurios atrodo tobulos iš išorės. Jos turi būti vietos, kuriose žmogus gali jaustis saugus, išgirstas ir turintis galimybę augti.